Aphex Twin „Richard D. James Album“ – 30 metų: jungle, kurį pagavo ne junglistai

1996-ųjų lapkričio 4 d., kai jungle ir drum & bass jau buvo išaugę iš piratinių radijo stočių, o Goldie „Timeless“ ir A Guy Called Gerald „Black Secret Technology“ buvo įrodę, kad šie ritmai puikiai jaučiasi ir albumo formate, Warp išleido Aphex Twin „Richard D. James Album“ – plokštelę, kurioje susmulkinti, pagreitinti breakbeatai susitiko su smuikų pizzicato ir vaikiškomis melodijomis. Šią savaitę jai sukako 30 metų.

Ta proga The Quietus paskelbė muzikos žurnalisto Toby Manningo esė, kurioje autorius ginčija įsišaknijusį požiūrį, esą tai tik linksmas, kvailokas albumas. Tuometinė spauda tokią muziką pakrikštijo drill & bass, o Simon Reynolds ją menkinamai pavadino „jungle, kurį ne junglistai kuria ne junglistams“. Manningo nuomone, ši etiketė albumui padarė meškos paslaugą: už žaismingo fasado slypi vientisiausias ir geriausias Aphex Twin darbas.

Esė autorius išskiria „4“, kuriame greiti būgnų pasažai ir sintezatoriaus linija susipina su styginiais, ir „Girl/Boy Song“, kurioje gražiausia albumo akimirka, anot jo, ateina tada, kai nutyla būgnai ir pizzicato smuikų melodija lieka skambėti virš violončelės. Topuose albumui sekėsi prasčiau nei pirmtakams – JK albumų tope jis pakilo tik iki 62-os vietos ir išsilaikė vos savaitę, nors iki 1997-ųjų jo parduota daugiau nei 100 tūkst. kopijų. Manningas vis dėlto neabejoja: tai „dešimtojo dešimtmečio muzikos viršūnė, ir taškas“.

Kodėl tai svarbu drum & bass klausytojui? Todėl, kad „Richard D. James Album“ yra vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip jungle ritmika išsiveržė už savo scenos ribų ir persmelkė IDM bei platesnę elektroninę muziką – Manningas ir pats pabrėžia, kad albumas daug skolingas savo meto drum & bass ir skaitmeninėms technologijoms. Kornvalyje užaugęs Richard D. James tuos pačius ritmus, kuriuos Londono klubuose sukdavo junglistai, taip susmulkino, kad jie tapo atskira kalba.

Jei šio albumo dar nėra tavo kolekcijoje, 30-metis – pati geriausia proga užsidėti ausines ir pradėti nuo „4“.

Visą Toby Manningo straipsnį skaitykite The Quietus svetainėje.