Prabėgo upės laiko: dukart keitėsi sniegas, laukus ir pievas garino karšta vasaros saulė, o ruduo skandino lietaus lašais. Ciklonai, pūgos uraganai... Prabėgo daug, kol vieną dieną išgirdau tai, kas man pasirodė verta VĖL įsigilinti į muzika taip, kad galėčiau ją paversti ženklais bei simboliais ir pabandyti ją įkūnyti šioje apžvalgoje. Ne sau – Jums.

Turbūt pamenat tuos laikus, kai ambicingi ir skandalingi "Metallica" parodė pasauliui, kad tokių priešingų stovyklų, kaip metalas ir simfoninis orkestras sąjungą ilgam suvirpina širdį, paliečia jausmus ir palieka storą didybės įspūdį? O juk atrodė, kad tai neįmanomas ir šventvagiškas dalykas... Ar spjautumėt man į akis, jei drįsčiau dieviškąją XV-XVIIIa. muzika sugretinti su... kad ir su ateities džiazu (Drum and bass'u)? Ne, tai ne London Electricity ar SheeZzanova. Tai pakelta n-tuoju laipsniu - šimtais ir tūkstančiais instrumentų, tiesiog kvapą gniaužiančiu orkestru, bei didingais filharmonijos rūmais.

Išsinuomokite smokingus, pasikrakmolinkit marškinius ir pasiriškit peteliškę, o limuzinas jau laukia prie durų – keliausime ten, kur neinama tūsintis, atsigert alaus ar triukšmingai praleist savaitgalio naktį. Šį vakarą Jūs galbut pirmą kart savo gyvenime įžengsite į pasakiškos simfoninės muzikos rūmus, kuriuose svečiuosis kuklūs Phoneheads. Taip tiesa – aš Jus veduosi į gyvo garso koncertą Dusseldorfe,Tonhalle, Vokietijoje – PHONEHEADS & The Dusseldorf Symphonic Orchestra.

Priešais mus, prie pat Reino isikūrę apvalieji Tonhalle rūmai, kadaise buvę planetariumu, apsupti žaismingai apšviestais fontanais, bei medžiais, skaldytu balto granito takeliu ir žavingai besišypsančiais portje, vis tykančiais nugvelbti Jūsų paltą.  Tiesa, iš išorės pastatas atrodo įspudingai, bet koks erdvus ir neaprėmiamas jis tampa vos tik įkėlus kojas pro duris. Didžiulis gaublys, kuriame du milžiniški balkonų aukštai, taisyklinga pusrutulio formos  pagrindinė salė, ~2000 sėdimų vietų – viskas sterilu, išpuoselėta prašmatnia architektūra ir meno kūriniais – tik baisu, kad per plačiai išsižiosi ir užtėkši seilę ant neįkainojamo gobeleno. Nuostabu, kad "pförtner" (misteris, kuris žino, kur turi sedėti) paslaugiai palydi per šią ekpsozicijų gausą į Jums priklausantį sostą. (man visada patinkdavo balkonai).

Lėtai lėtai užgęsta šviesa, sulyg kiekvienu mažėjančiu kandelų kiekiu slėpdama pilnutėlę salė ir  atnešdama virpulį lyg prieš pirmą kartą to, ko niekad dar nepatyrei... Ko dar niekas nepatyrė. Sekunde trunkantis šnabždesys ir šurmulys užkimsta – simfonija prasideda.

Įžanga: Second Sight -  paukščių čiulbėsio ir vakaro ramybės kupina melodija nuneša tolyn ir priverčia užsimerkt, o violančelė banguoja tarsi tyki jūra prieš audrą. Pojučiai neapgauna – trimitas įpučia vėją ir jūra pradeda pildytis drumo garsų. Akustika, kokybė, gyvumas, ekspresija ir galybė – dieve, aš niekad... tai nuostabu...

Aplodismentai.

Staiga į scena įžengia kažkur matytas juodukas nešinas mikrofonu. Po velnių – šauna į galvą – čia gi jo didenybė Cleveland Watkiss  - balsas, su kuriuo jau dabar nori dirbti beveik visi, žmogus, kurio MySpace draugų sąrašas pilnas drumo leiblų ir žvaigzdžių, kas be abejonės yra puikių ateities dub'ų pranašas. Ir nenuostabu – šio žmogaus sugebėjimai unikalūs.  Net ir sėdint ganėtinai toli nuo scenos trapecijos ir viso veiksmo, rodosi, kad šis balsas skrodžia kiaurai, iki pat gelmių, o ištiesus delnus gali jį net  paliest. Subject Beautyful – pasirodo tebuvo Cleveland'o apšilimas, Midnight Marauders – privertė salę atsistot, o  Roll The Stone - vakaro kulminacija, nukėlusi stogus ir nuvežusi visą salę pasivažinėt pro Brandeburgo vartus - soulfull drum ir bass'o, Clevelando ir simfoninio orkestro pergalė žmonių širdyse. Paskutinysis A Dance turėjo žmones nuramint bei pasodinti atgal į savo sostus. Apgalvotai, kupinas rytietiško motyvo drumas turėjo pakerėt... ir pakerėjo... Pakerėjo žmones ploti visą amžinybę...

Tai buvo nuostabu... Nuostabu. Braukiau ašaras – velniop tą gobeleną.

Kūriniai: